Tavo akys, tavo lupos, Tavo kerinti sviesa,
Tavo siela, tavo mintys... Jos visada salia, Tavo zodziai,
jie prasmingi Niekada nebus nuodemingi...
Tavo svajos ir sapnai Tarsi mazi mazi angelai...
Tu suprasti negali, Tiesiog nenori but su manimi...
Nezinau kuo tau netinku, Bet is tavo kelio isnykstu...
Susikirto kazkada Musu keliai ir tada Gime meile manyje...
Del taves sudegiau skausmo ugnyje...
Kaškas paraše wiršuje: "MEILE-tai ko ieškai ir nerandi...
"Žemiau smulke rašysena kaškas paraše:"MEILES nera, yra tik jos laukimas..
."Idomi mintis. Bet yra idomesne žemiau:"MEILE yra jos tik reikia sulaukti, o jau po to..."
Dar žemiau kaškas viska pabrauke ir drebancia ranka paraše:"kas po to...?
Išsiskirimas ir nepakelemas laukimo skausmas...".
Kaškas paprieštarawo:"Nes, tikra MEILE pakelia viska...".
Jis apsilanko vakarasi
Jis apsilanko vakarais.
Nėra jau toks baisus ar juodas.
Net nepravirkdo, kaip kadais,
Nes žino, kad nėra jokios paguodos.
Jis turi veidą ir akis.
Jos atsidavę, bet nebylios...
Jo vardas - Mano Liūdesys,
Ir, man atrodo, aš jį... myliu
Mano meiles jam...
Niekas nesupranta manęs...niekas nemato mano jausmų tau.. kodel aš taip turiu kentėti ir kesti ta jausma, kuris taip gelia mano širdi, kad kaskart tave pamačius pradedu drebeti lyg kažko išsigandusi lyg kažko vejema...bet tas drebulis dėl tavęs, dėl mano meiles tau ir tik tau vienam...nieko negaliu padaryt savo širdutei neisakysiu ką mylet ir kuo žavetis ir kam skirti savo jausmus ji tiesiog sustoja ties žmogum kuris jai patinka ir viskas ir nieko negaliu padaryti, nes labai myliu tave. Kaskart I tave pažvelgus suprantu, jog tu niekada nebusi mano, kad ka aš daryč iau. Visada šyrdele man išrenka, ne tą žmogu kuriam aš skirta, bet kodel aš tau neitinku, kas tau negerai manyje aš nesuprantu. Tiesiog man taip sunku širdyje darosi, kaskart pažvelgus I tavąs akis kurios tiesiog apšaldo mane ir mano širdele pradeda spurdeti, vis greičiau ir greičiau ji lyg vieversys iš tolimu kraštu...Man taip reikia taves, man reikia tavo glamoniu, aš geidžiu tavo bučiniu, tavo aistros, karšto kūno kuris isilieja I mane. Aš tavęs geidžiu aš noriu kad tu būtum, tik mano, mano!!! Ir daugiau niekeno. Man labai sunku yra kikviena diena žiūret I tavąs akis ir jausti skausmą širdyje žinant, kad tu niekada nebusi mano...niekada nepaliesi mano lupu, nes aš juk tau nereikalinga...
Vis dar prisimenu tave...
Rašau dar vieną eileraštį tau
Kurio tu neperskaitysi kaip
Ir kitu tau skirtų eilių.
Nes jau niekada tavęs nepamtysiu.
Tikriausiai tu jau esi su kita
Ir mane pamiršai kaip
Praitos dienos sapną.
Nors aš vis dar prisimenu tave.
Ir nežinau kodėl taip yra
Gal dėl to kad tu užėmiai
Maža kerteleje mano širdyje.
Ir joje liks amžinai.
Aš išeisiu
Aš stovėsiu, kai eina kiti.
Tie kiti nežino, kur eina.
Pasakyki, jog tu tiki,
kad nevykusi meilė praeina.
Mano mintys - kaip vėjas,
girdi?..
Jos man primena kiemsargio dainą.
Tavo lūpos per girtos..
argi
jos įvardintų mano kainą?
Mūsų skrybėles vėjas neš.
Mano rankom tu jas pagausi.
- Nebijok - jį jau tuoj išveš -
pakuždės tau kažkas į ausį.
Neišveš - juk išeisiu pats..
Nes jau viską seniai pasakęs.
Tiek beprotiškai katei: „Kac",
tiek: „Nepaprastos Tavo akys".
Aš išeisiu, kai stovi kiti.
Mano skrybėlę neša vėjas.
Mano sąmojai jau užmiršti.
Mano laikas - seniai praėjęs.
Kai nebūsi šalia
Kai nebūsi šalia, neliūdėsiu.
Tavo kvapą ir tavo akis
aš dar saugau savy.
Lyg niekingas vagis
naktimis aš į jas žiūrėsiu.
Jei nebūsi šalia, nesustosiu.
Neturiu tam jėgų, jų nebus
ir tada, kai tamsoj,
pasiklydęs, tylus,
išsiilgęs tavęs ieškosiu.
Tavo balso bangas, jų ošimo natas
nors nebūsi šalia - girdėsiu.
Mano siela supras
kad jau aš - nebe tas,
kad užmigt aš be jų negalėsiu.
Vien likimo valia,
kai nebūsi šalia,
savo skausmą svajonėm užgersiu.
Neliūdėsiu aš - ne. Net laukimo gale
neišvengiamą tiesą ištversiu.
Kai nebūsi šalia, tylėsiu.
Savo ilgesį, tavo viltis
nusinešiu tenai,
kur pavargus mintis
pailsės tarp širdies griuvėsių.
Ašara
Byra ašara skruostu,
Jaučiuosi lyg būčiau sapne.
O akys pripildytos skausmo,
Iš tolo vėl stebi mane.
Einu ir nematau aš nieko,
tik skausma visame kame .
O kojos permirkusios sniegu,
Vos neša mane palengva.
Einu ir matau tą žvilgsnį,
Kuris taip smerkia mane.
Ir drebančias rankos nulinkę,
Kurios glostė mane visada.
Einu aplinku tylu,
Tik girdis širdies rauda.
Atleisk mamyte už tai,
Kad negrįšiu daugiau niekada.
Pasilgsiu aš tavo akių,
Ir pasakų tavo gražių.
Lopšinių kadaise tartų,
Ir ilgų bemiegių naktų.
Pasilgsiu tavo rankų švelnių,
Ir žodžių begalo gražių...
Atleisk mamyte už tai,
Kad išeinu jau amžinai.
Saugosiu tave kol esu,
Mylėsiu, minėsiu gražiai.
Išeinu motule negrįšiu,
Mylėk mane amžinai...
Byra ašara skruostu,
o aš ją slepiu delne.
Širdelė iš skausmo verkia,
o aš verkiu su ja
„Rožė..."
Tekanti kraujo ašara, nupiešė skausmo kelią...
nors ir tyliai prašiau, kad neišeitum....
Bandydama klaidžioti savyje ir rasti atsakymą,
radau kažką tikrą...
atrasta raudona rožė, net nedvejodama skyniau ją,
bet ji, negailestingai drąskė mano ranką...
lyg ranka būtų virtusi širdim-kraujuoja,
netikra šypsena veide, ir skausmas širdyje...
tai tik kasdienybė...
o dabar pakėlus akis į verkentį dangų,
jaučiu nuostalgiją, kurią sukele lietus....
Lietus nustojo plovęs mano akis,
žaizdos užgijo, atsirado tikra šypsena,
nors dar kartą bandyti paliesti rožę nedrįsau,
bet širdyje jaučiau- gera.
Sudie,myliu
Kodėl???
Kodėl,
šią dieną aš verkiu...?
Ir palikta tų
prasmingųjų dienų...
Kai aš žiūrėjau į akis,
Ir tyliai jam, sakiau širdy...
Visada tave mylėjau,
Ir mylėsiu visada...
O jis manim nepatikėjo...
Nuėjo sau...
Lėtu žingsniu...
Ir tarė man,
Sudie,
Myliu...
atleisk...
Aleisk, išeinu....
palieku Tave...
Aš ne tas Žmogus,
Kuris tau gali padėti
eiti Gyvenimo taku.
Atleisk, nemyliu jau Tavęs
Nors ir skaudu tau tai skaityti
tačiau nebegaliu
tyleti ir meluoti.
Tau...
Išeinu tyliai..
palikdama tau laišką
Rašyta ašaromis Mano.
Žinau.
ir Tavo Ašaros kris į lapą,
mūsų Ašaros susilies jame.
Bet nieko jau nepakeisi...
Liks tik tas lapas pilnas žodžių kvailų
ir Mūsų Ašaros susiliejusios jame.
Palieku tau
Aš viską tau palieku ką turėjau!
Nesididžiuok...
ir išsirink
kas tau geriau!
Nes man -
nebereikės jau nieko,
aš -
savo suradau.
Žinau -
mes turim skirtis.
Jaučiu, jog tai šalia,
Užuodžiu -
tavo aitrų kvapą,
tiesiog
svaiginantį mane...
O už tavęs -
tau svetima mirtis...
Ji mano!
Kaip tava naktis!
Neišbaidyk
- ji tarsi paukštis,
ji nuskris!
užmerk
akis...
Tai mano kelias,
pabaiga,
aš nebeliksiu skęstančiam laive...
Čiupuosi plaustą ir iriuos,
O jūs išlikt -
aš - renkuos!
Palieku -
neišsipildžiusias svajas,
negaila -
mesk jas į bangas.
Palieku -
mylimus
brangius,
kaip sako žmonės -
artimus
draugus...
Tačiau mirtis - man artimesnė!...
Nesmerk manęs - ji man gražesnė...
Ir savim
aš išsiskirsiu -
Vardan to...
Sudie ,,,,,
Jei viena diena viskas baigsis
Aš busiu jau toli..
Gyvent gali, tik laisvo paukšcio siela,
Gal nežinojei, viskas šiam pasauly keicias
Aš ne lele, nepakentei minties, kad buciau savimi..
Širdi man liko tik jausmai, kadaise dege ugnimi
Bet su tavim, lyg pasivaikciot lietuje
Jauciau kaip viska gesini..
Tik atsimerkes supratai - tyla neturi žodžiu
Aš neesu viena iš tu, kurios klaidas akyvaizdžiai parodo.
Nedomina manes jausmai, banalus netikri
Mielasis metas jau nusiimti kauke..
Dar susitiksim paskutini karta ir sudie
Myliu .....
Taves jau nera šalia,
Bet as laukiu ir ilgiuosi
Tavo akiu, lupu ir buciniu
Noriu buti su tavimi...
Bet gi kur tu?
Išejai... Palikai...
O aš cia viena likau.
Skaudu, nes aš tave myliu, o tu ne..
Tu nesuprasi, nes nemyli.
Jei kada tau širdy skaudes, tai žinok,
Jog tai aš taves ilgiuos....
Gyvenimo prasmė
Gyvenimo prasmė - tai šauksmas iš anapus
Ir spiegiančių balsų veidai supuvę.
Man jau ne pakeliui, ne pakeliui su Tavimi,
Gyvenime suluošintas.
Tik supratau, kurioj vietoj esu, ir prasidėjo:
Šauksmai klyksmai ir aimanos.
Aš noriu kartais, kad nepamatytum,
Gyvenime, Tu, nukankinto veido.
O danguje dar sėdi Dievai
Ir, pasityčiodami iš manęs,
Jie ploja
Ir siunčia pro pragaro vartus
Naujus balsus,
Naujus veidus.
Buti tikru zmogumi - taj draugo akyse matyti dar nespejusia pasirodyti asara, suprasti giliai sirdyje uzslepta skausma.
