Kas toji MeiLe?!?

Kas toji meilė? Iš kur ji kyla? Ar tai tik jausmas? Ar kas daugiau?…
Daug klausimų kyla pagalvojus apie meilę, bet nei vienas šio jausmo negali tiksliai nupasakoti, nei vienas nemoka to apibūdinti. Argi galima paaiškinti patį šilčiausią, patį maloniausią jausmą, kuris kyla mūsų širdyse? Tai lyg plazdantys drugeliai mūsų kūnuose.
Apie meilę parašyta daug eilių, sukurta daug dainų. Nuo neatmenamų laikų kavalieriai mylimom damom dainuodavo serenadas, kuriomis buvo išreiškiamas ypatingas dėmesys. Dažniausiai meilės įkvėpti rašytojai ir poetai parašė savo geriausius romanus ir posmus, dailininkai nutapė gražiausius paveikslus, kompozitoriai sukūrė nuostabiausias melodijas…
Meilė būna įvairi. Galima mylėti ne tik žmogų, bet ir Gimtąjį kraštą, žemę, gamtą, augalus ir gyvūnus. Yra žmonių, kuriems šį nuostabų jausmą įžiebia gamta. Vaikštinėdami miškais ar pievomis, jie gali apmastyti kas yra ne taip, išsipasakoti savo rūpesčius, pasidalinti džiaugsmais. Nors augalai ir nemoka kalbėti, tačiau jie išklauso nusiminusį ar laimingą pakeleivį. Be abejo, galime mylėti ir savo augintinius, kurie mums kartais būna brangesni ir už kai kuriuos žmones.
Be meilės neįsivaizduoju gyvenimo. Manau, jeigu nebūtų meilės, tai būtų be galo sunku, aplink visus žmones vyrautų tik bloga nuotaika, agresyvumas, pyktis. Deja, būna ir nelaimingų meilių, kai pamilsti žmogų, kuris tave labai įskaudina. Tai sukelia kančias, nesantaiką, nusivylimą meile, o silpną, nestabilios psichikos žmogų gali privesti net iki savižudybės. Aš pati šiuo metu esu įsimylėjusi labai mielą, linksmą žmogutį, bet jei atsitiktų taip, kad likčiau jo įskaudinta, vis tiek niekada neišdrįsčiau su savimi taip pasielgti. Juk gyvenimas tuo nesibaigia, o ir tas, kuris skaudina, jokiu būdu nėra vertas mano gyvybės ir mano artimųjų skausmo.
Žinoma, įsimylėję ne visada patiriame vien džiaugsmą, palaimą, matome vien ryškių spalvų kupiną pasaulį. Mylint kyla ir daugybė pykčių, nesutarimų, ašarų ir pavydo. Bet juk tik tuomet pajunti susitaikymo nuostabias akimirkas, tik tuomet gali pažinti tikrąjį laimės skonį. Jeigu gyvenime nebūtų jokio liūdesio, tai mes nepažinotume ir džiaugsmo. Be to, geriau lieti ašaras dėl meilės, nei vien dėl to, jog esi vienišas ir neturi mylimo žmogaus šalia.
Iš tikrųjų visad norėjau, kad visi būtų laimingi ir patirtų pirmąją meilę, nes tai yra nuostabiausias jausmas. Linkiu visiems pajusti, kas yra tikroji meilė, kuri ateina tik kartą gyvenime ir išlieka širdyje iki mirties. Tegul meilė pakeičia kiekvieno mūsų gyvenimą į gerąją pusę, pripildo jį įvairių spalvų, žavingų susitikimo su mylimu žmogum akimirkų. Lai meilėje būna kuo mažiau skausmo ar išdavysčių ir kuo daugiau laimės bei džiaugsmo valandų. O mylint niekuomet gyvenimas netampa nuobodus. Taip atsitinka tik tada, kai širdyje nebelieka meilės.


Meilė - nelyginant medis: ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose.“ - V. Hugo
„Meilė - vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei dabarties.“ - Balzakas
„Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti.“- A. Čechovas
„Meilė tramdo išdidžias širdis, pasipūtėlius moko nuolaidumo, bet svarbiausia jos savybė - viską taurinti ir kilninti.“ - T. M. Rydas
„Būti nemylimam - tai nesėkmė. Nemylėti - štai nelaimė!“ - Albertas Kamiu
„Meilė - tai deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti, ji - visas pasaulis, nors ją gali apkabinti abiem rankom.“ - M. Jokajus
„Meilė - nežinoma, neištirta, nesuprantama. Niekas nežino, iš kur ji ateina, niekas nežino, pas ką ji eina, niekas nežino, kiek ji atneša ir kiek išsineša. Ir už ką ji didelė - ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą.“ - Jonas Maciukevičius
„Meilė panaši į tymus: kuo vėliau ateina, tuo pavojingesnė.“ - D. Džeroldas
„Visa, ko nenuspalvino meilė, - nespalvota.“ - G. Hauptmanas
„Kas myli ir netiki stebuklais - žuvęs.“ - E.M. Remarkas


Mylėti kokią nors būtybę - vadinasi, sutikti su ja senti. (A.Kamiu)

Už tai, kad žmonės myli, gravitacija nėra kalta. (Alfredas Einšteinas)

Pirmasis vaikino meilės požymis - drovumas, o merginos - drąsa. (V.Hugo)

Meilė atsiranda tuomet, kai ne tik įstengi pakelti kančią, bet ir jos vengi. (Gogolis)

Kiekvienas žmogus meilę supranta savaip, bet iš tikro nė vienas jos nesuvokiam. (Gogolis)

Būti mylimam - tai daugiau negu būti turtingam, nes būti mylimam - tai būti laimingam. (Tiljė)

Meilė akla, bet vedybos grąžina jai regėjimą. (Lichtenbergas)

Meilė - tai gamtos audeklas, siuvinėtas vaizduote. (Volteras)

Protingas žmogus gali būti įsimylėjęs kaip beprotis, bet ne kaip kvailys. (Larošfuko)

Širdį reikia tausoti. Ir ne tik savo. (Krotkis)

Mylėti - reiškia žiūrėti ne vienam į kitą, o žiūrėti kartu, viena kryptimi. (S.Egziuperi)

Mūsų slepiami jausmai yra daug galingesni už atvirai reiškiamus. (Balzakas)

Jausmai geri tuo, kad nuveda mus klystkeliais, o mokslas - kad nieko bendra su jausmais neturi. (O.Vaildas)

Meilė suteikia kilnumo ir tiems, kuriems prigimtis jos nepadvanojo. (V.Šekspyras)

Kiek triukšmo žmonės kelia dėl ištikimybės! Juk net meilėje ištikimybė grynai fiziologinis dalykas. Ji nieko bendra neturi su mūsų valia. Jauni vyrai nori būti ištikimi, bet nebūna, seniai nori būti neištikimi, bet negali. (O.Vaildas)

Ištikimieji pažįsta tik banaliają meilės pusę; meilės tragedijas patiria tik neištikimieji. (O.Vaildas)

Du dešimtmečiai meilės moterį paverčia griuvėsiais, o du dešimtmečiai vedybinio gyvenimo padaro ją panašią į visuomeninį pastatą. (O.Vaildas)

Meilės vertas kiekvienas, išskyrus tą, kuris mano esąs jos vertas. (O.Vaildas)

Meilė - didžiausia paslaptis, kurios ieškojo visi pasaulio išminčiai. (O.Vaildas)

Meilė yra tada, kai nori kitam viską atiduoti, o aistra, kai - nori viską gauti. (N.Oželytė)

Juk meilė - tai bent regimojo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos - kaip ir to gyvenimo nustoti. (I.Šeinius)

Kas nepažino meilės, tas tarsi negyveno. (Balzakas)

Meilė – vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei ateities. (Balzakas)

Meilė – nuostabus netikrų pinigų dirbėjas, verčiantis ne tik variokus į auksą, bet ir auksą į variokus. (Balzakas)

Meilės įvairovės ieškojimas – bejėgiškumo ženklas. (Balzakas)

Vyro pavyduliavimas susideda iš liguisto egoizmo, netikėtai priblokštos savimeilės ir suerzintos tuštybės. (Balzakas)

Kiekviena meilė nori būti amžina ir tai yra jos amžina kančia. (Remarkas)

Meilėje mes apskritai per daug klausinėjame, o jei dar imame reikalauti išsamių atsakymų - ji greit išgaruoja. (Remarkas)

Neterškite meilės draugyste. Pabaiga yra pabaiga. (Remarkas)

Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, - tai, kas jame reta ir išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė. (Frydrichas Nyčė)

Kaip meilė gyvenimui iš esmės yra tik mirties baimė, taip žmonių siekimas bendrauti iš tikrųjų nėra tiesioginė reikmė: jos pagrindą sudaro ne meilė draugijai, o vienatvės baimė. (Artūras Šopenhaueris)

Žmogui neskirta suprasti, jeigu jis nejaučia meilės, ir neleista pažinti, jei jis nesiaukoja. (A.R.Lenormanas)

Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti. (A.Kamiu)

Ramiausia būtų mylėti tylint. Bet yra sąmonė ir asmenybė, tad tenka kalbėti. Ir meilė tampa pragaru. (A.Kamiu)

Žmonės nuolat painioja, viena vertus, santuoką ir meilę, kita vertus, laimę ir meilę. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Štai kodėl, nors meilė ir labai retas daiktas, pasitaiko laimingų santuokų. (A.Kamiu)

Jei nėra sielvarto gyvenime, nėra ir meilės gyvenimui. (A.Kamiu)

Vargas tam, kurio niekas nemyli, bet saugokitės to, kuris visus myli.

Mylėkite anūkus, jie atkeršys jūsų vaikams

Argi aš jums siūlau pražudyti savo jausmus? Aš tik patariu atrasti jausmų nekaltybę. (Frydrichas Nyčė)


Meilė…
Tai noras staugti šiltą lakštingalų naktį žiūrint į žvaigždes..
Tai nesumeluoti žodžiai, kad daugiau nieko gyvenime nereikia,
Tai žiūrėti kiaurai sieną per pamoką,
Tai žibučių puokštė, suskinta šypsantis ir žinant kam ją dovanosi,
Tai pirmoji nevarginanti bemiegė naktis,
Tai raudono vyno taurė užkandant bučiniu
Ir netobuli, bet nuoširdūs žodžiai, kurių į jokias eiles neiškeistum,
Tai noras krauju ant sienos rašyti jos vardą,
Tai suvokimas, kad jau nebijai mirties,
Tai šokis lietuje skambant tik lašų muzikai,
Tai visiška dvasios ramybė, po aistra varginančios nakties,
Tai noras kartu turėti vaikų,
Tai mokėjimas išgirsti jos daiktų pasakojimus,
Tai pasiutusiai lėtos vienatvės valandos, jai užtrukus grįžti…
Tai smulkmena, gauta vasario 14-ąją,
Tai noras valandų valandas stebėti ją miegančią,
Tai gebėjimas pažinti jos žingsnius laiptinėje,
Tai nepasotinamas jos kūno, balso, kvapo troškulys,
Tai noras drauge tylėti,
Tai gebėjimas neatsiminti, kada baigėsi miegas ir prasideda glamonės,
Tai laiškeliai vonioj ant veidrodžio,
Tai kąsnis per pusę,
Tai gėlė, nupirkta be jokios progos,
Tai noras nubudus įsitikinti, kad ji šalia,
Tai skambutis jai į darbą, neturint ką pasakyti,
Tai Naujųjų metų sutiktuvės dviese,
Tai vakarienė prie žvakių, kai nėra nei žvakių, nei vakarienės,
Tai noras kartu pasenti,
Tai jausmas, be kurio pasaulis būtų nespalvotas….



Mums visiems reikia kažko
Su kuo galėtumėme pasikalbėti.
Draugo su kuriuo
Išgyventum streso ir nesantaikos laikus.

Draugo, kuris visad čia,
Bet kuriuo metu.
Draugo, kuris rūpinasi,
Ir atitolina nuogastavimus.

Draugo, kuris visad netoli,
Laukiantis tavęs.
Draugo, kuris atitolina ašaras,
Ir suteikia vilties nevilties metu.

Ateina diena,
Kurioje supranti,
Kad negalima visko spręst iš išorės, kol neparagavai vidaus,
Kuris būna niūrus ir palaipsniui tampa nerealus.

Prisimeni draugus,
Pirmus susitikimo kartus,
Išgyveni skaudžius prisiminimus,
Atrandi norą pakeisti tuos laikus.

Bandai suprasti esamus jausmus,
Tvyrančius kažkur toli.
Ir gali padaryt tik vieną,
Padėkoti Jiems, kad turi tokius šaunius draugus!

Ir labai džiaugiuosi,
Kad turiu mylimą draugą, kuriam aš reikalingas.
Ir labai džiaugiuosi, kad galiu pasakyt tam draugui -
Ačiū, kad esi draugu.

Kartais išgyventi būna sunku,
Kartais susimąstai kas ir kodėl tu esi,
Kartais susimąstai kodėl tu verki,
Kartais atsibosta tau viskas...

Šypsena dingsta iš veido,
Kovoji pats su savimi,
Tramdai save ir savo jausmus,
Ir jauti kokia neapykanta valdo tave.

Bandai nugalėti liūdnus prisiminimus,
Bandai užmiršti tai, kas slegia tavo jausmus,
Bandai išlikti savimi,
Tačiau galop supranti, kad tai ne tavo jėgoms...

Taip, tu jauti, kai trūksta kažko šalia,
Jauti ir tai, kad nebeturi to ką turėjai ankščiau,
Tokio brangaus ir nepakartojamo,
Kokio dar niekad nebuvai regėjęs.

Supranti, kad daiktai niekad neatstos žmonių,
O žmonės niekad nepakeis daiktų.
Ir niekad nebus tokio ilgesio daiktams,
Kokį galima jausti žmonėms.

Galima tikėt lemtim,
Galima tikėt krintančiom žvaigždem,
Galima tikėt įvairiais norais ir svajonėm,
Tai tik mažytė vizija, kuri neturi nieko.

Galima prašyt, kad dingtų liūdesys,
Galima prašyt, kad dingų blogos mintys,
Galima prašyt, kad viskas pakeistų,
Tavęs vistiek nieks neišklausys!

Galima norėt meilės,
Galima norėt ištaisyt klaidas,
Tavo norai vistiek netaps realūs,
Nes tai tas pats kaip norėti saulės ir mėlyno dangaus...

Turi žinoti, kad gyvenime gali paragauti saldaus,
Bet esi priverstas paragauti sūraus.
Turi žinoti, kad sūrus dirgina šidį, jausmus...
O saldus leidžia negalvoti apie visokius skausmus.

O ar žinojai,
Kad gyvenimas gali tapti rūgštus?
Kai rūgštis graužia širdį,
Graužia jausmus, draugus, prisiminimus...

Jei sugalvojai norą,
Pamatęs krintančią žvaigždę,
Nebegalvok apie tai,
Nes jis neišsipildys.

Jei esant pilnačiai, tu susapnavai sapną,
Kuris turetų išsipildyt,
Nebegalvok apie tai,
Nes jis neišsipildys.

Jei paaukojai centus užterstam "laimes šuliniui",
Kuris išpildys tavo norus,
Nebegalvok apie tai,
Nes jie neišsipildys.

Neišsipildys todel, kad norai - tai tik palaima žmogui,
Tiesiog kažko laukimas,
Tiesiog pasitikejimas kažkuo,
Tiesiog laimės troškimas...

Yra gyvenimo kerivė,
Ji kyla kai palaipsniui suartėji su draugais, patiri kažką naujo,
Bandai pažinti draugus...
Bandai suprasti jų mintis...

Ji laikosi pastovioje būsenoje,
Kai jau pažysti draugus...
Supranti net giliausias mintis...
Kuri naujus planus ir svajones...

Ji leidžiasi,
Kai palaipsniui tolsti nuo draugų...
Kai nebesugebi nieko suprasti...
Kai planai ir svajonės, kurias kurei, virsta tiesiog niekingomis šiukšlemis...

Jauti kaip prasideda nauja pradžia,
Ir kaip baigiasi buvusi pabaiga.
Galvoji, kad nauja pradžia,
Niekad nebus geresnė už buvusią pabaigą.

Jautiesi kaip katik miręs,
Ir naujai gimęs...
Kaip gyvendamas antrąjį gyvenimą,
Nes ivairios mintys primena tau pirmaji.

Pradedi rašyt eiles,
Nors niekad to nedarydavai.
Pradedi gyvent iš naujo,
Nors niekad dar to nedarei...

Jei žinai, kad Saulė šviečia,
Tai dar nereiškia, kad ji šviečia tau.
Jei girdi, kaip čiulba paukščiai,
Tai dar nereiškia, kad jie čiulba tau.

Bet dar ne kartą pamatysi Saulę,
Galbūt ji švies ir tau.
Bet dar ne kartą išgirsi čiulbančius paukščius,
Galbut čiulbės jie tau,

Nori tikėti norais,
Tikėti tuo, kas tave nuvylė,
Atleisti tam, kam privalėjai atleisti,
Ir suprasti tai, ką turėjai suprasti.

Privalai suprasti tai,
Kad atsibosta viskas,
Daiktai ir žmonės, netgi tu...

Įvyko tai, kas turėjo įvykti...
Turėjo tai nutikti taip,
Kaip ir turi būti sniegas už lango...
Ir kaip ašaros rieda veidu...

Viena klaida seka buvusias,
O buvusios seks būsiančias,
Ir ši grandis niekad nesibaigs,
Nes tai vadinama gyvenimu...

Gyvenimu vadinama laimė,
Gyvenimu vadinamas skausmas,
Gyvenimu vadinamas liūdesys,
Gyvenimu vadinama meilė.

Šypsena veide,
Puikūs draugai,
Nepakartojami jausmai,
Visa tai - laimės šaltinis.

Sudaužyta širdis,
Nelaimingos dienos,
Siaubingos mintys,
Visa tai - skausmo šaltinis.

Liūdna nuotaika,
Nusivylimas,
Sūrios ašaros,
Visa tai - liūdesio šaltinis.

Atsiradusi viltis,
Virpanti širdis,
Kupinumas džiaugsmo dėl kitų,
Visa tai - meilės šaltinis.

Visus šaltinius sujungus kartu,
Turėsime gyvenimą,
Kuris bus žiaurus... Liūdnas... Skausmingas... Linksmas...
Toks, kokį gyvename mes.

Gyvename mes tam,
Kad norime patirti laimės,
Bent dalelę meilės,
Ir padaryti dėl kitų kuo daugiau...

Jei gyvenimas tau atėmė laimę,
Tu gali suteikti ją kitam.
Jei gyvenimas tau atėmė meilę,
Tu gali ją padovanot kitam.

Galima džiaugtis, kad šviečia saulė...
Kad danguje yra žvaigždžių...
Kad gyvenimas brangus...
Bet šis džiaugsmas, niekad nevirs tikra laime...

Džiugu, kad turi rankas ir kojas,
Džiugu, kad gali matyti akimis,
Džiugu ir tai, kad gali mąstyti,
Bet šis džiaugsmas niekad amžinu nebūna...

Nes vistiek pasidarys tau liūdna,
Pasidarys skaudu,
Skausminga ir žiauru...
Bet vistiek ištarsiu - AČIŪ TAU GYVENIME.

Aš ne visad parodydavau kaip tave myliu,
Aš nesugebėdavau parodyt kokia tu man svarbi...
Ir netikėtai trenkė žaibas iš dangaus,
Kuris pasakė - užteks tau meilės, užteks svajų...

Žaibas, kuris norėjo pasakyt - atstok ir leisk žmonėm gyventi,
Nevok vaikystės...
Jis pasakė, kad turiu kūną, bet aš neesu savo kūnas.
Jis pasakė, kad turiu protą, bet aš neesu savo protas.

Tubūt pasakė tai, kad priverstų mane mąstyti,
O gal norėjo mane priversti dėl kažko gailėtis...
Ir ištiesų manau jis pasiekė savo tikslą,
Bent iš dalies..

O galbūt jis tik norėjo, kad ištarčiau:
Atleisk, kad viską aš sugrioviau...
Atleisk, kad nesugebėjau nieko aš pakeist...
Atleisk, kad esu neįdomus...
Atleisk, kad negaliu užmiršti aš tavęs...
Atleisk, kad nemokėjau aš suprast tavęs...

Kaip norisi išlieti visą pyktį,
Naikinti viską kas pasitaiko po ranka,
Bet esam žmonės,
Todėl negalima to daryti.

Bet ką gi daryti kai pyktis liejasi pro kraštus,
Nelemtos mintys spaudžia galvą...
Kai net pasakai tėvams užsičiaupti,
Ir jie nesupranta kas tau.

Ir kam aš rašau šį eilinį eilėraštį,
Jei negaliu nusistovėti savyje.
Jei pyktis netelpa mano viduje,
Nors ir pykstu, bet gyvenimui sudie pasakyti negaliu!

Nes graušiu šį gyvenima tol,
Kol gyvenimas pats pasakys man ATE!
Ir tikrai nežadu jam pasiduoti,
Nes žinau jog jis to tikisi iš manęs.